56 diena. Camila ir Luana

---

Dar prieš man atvažiuojant į Santiagą buvau, gavęs laišką iš vienos merginos vardu Camila kuri kažkada labai norėjo važiuoti pagal mainų programą į Latviją, bet taip ten ir nenuvyko. Pamačiusi, kad aš iš Lietuvos ir ieškau nakvynės Santiage, ji man parašė, kad norėtų su manim susitikti, tačiau nelabai negali pasiūlyti nakvynės, nes pas ją ir taip labai daug žmonių. Taigi šiandien ta diena kai susitinkam. Ateina ji su viena drauge iš brazilijos (Luana) kuri taip pat keliauju, bet dabar apsistojusi pas ją namuose. Linksmos merginos, mano bendraamžės, tad nesunkiai randam bendrą kalbą. Pirmą pusdienį praleidžiam vaikštinėdami po miestą su reikalais. O antroj dienos pusėj dar viena pažintis su Santiago. Jos stebisi, kad dauguma vietų man jau žinomos. Išalkę nueinam į centrinį turgų kur užsisakom po patiekal su jūros gėrybėm. Aš užsisakau tokią sriubą kuri labai patiko tėčiui kai keliavom čia prieš 7 metus. Patiekalai nepigūs, bet dideli, tad prisivalgom iki soties. Tada nueinam į tokį pigų barą, kuris nėra labai žinomas turistų, bet mėgiamas vietinių. Čia vietiniai senukai brazdina gitaras grodami tradicines Čiliečių dainas, o vietiniai lankytojai pagal muziką šoka. Camila papasakoja šokio istoriją. Šokis susideda iš trijų dalių, o šokėjai tarsi gaidys ir višta. Pirmiausia apžiūri vienas kitą trypdami kojom ir šokdami vienas aplink kitą, po to šiek tiek arčiau šoka vienas kito pasikeisdami vietom, o paskutinėje dalyje jau lyg ir sužavėję vienas kitą gali ir apsikabinti. Čia paraugaujam vietinį gan keistą gėrimą, tai pigus baltas vynas su ledais ir trupučiu likerio. Baras pigus, bet kaip sako Camila atspindi kaimiečių linksmybes. Po to užsuku trumpam pas merginas į svečius, bet ten tikrai daug žmonių (brolis su mergina, kambariokė kuri ruošiasi egzaminams), tad ilgai neužsibūnu. Grįžtu namo miegot.

---