Sausio 12 d. pasiekeme Tailanda. Pirmasis uostas – Phuket. Pasirodo cia yra daiktu ne tik Made in Thailand, bet ir Made in France. Kol kas krepsyje marskineliai pagaminti tik Tailande. Po pietu nulekem pasimaudyti. O cia tikrai grazu, nors Seiseliu papludimys man patiko labiau. Cia irgi buvo zydras vanduo, smeliukas, atokus privatus papludimys, bet besipliuskendama koja nusimusiau i akmenis, ir dar tokius didziulius, plauki, atrodo viskas gerai ir staiga “Bum” i koki akmeni. Cia dar sugrisim, kai keliausim atgal link Europos, tai suplanavom, kad galbut sudalyvausim ekskursijoje aplink esancias salas.. Vienas dalykas, kuris nervina ir vargina, laikrodzius sukinejam kaip reikalas. Kelias dienas per savaite jau sukom laikrodzius i prieki, o tai reiskia – kad vis maziau miego. Dabar esam Tailande, 5 valandu skirtumas tarp musu ir Lietuvos. Bet kelione atgal bus puiki, laikrodzius suksim atga... read more

Afrika baigesi, prasidejo salynai. Pirma stotele – Madagaskaras. Galimybes islipti i kranta neturejau, nes nebuvo laiko, labai trumpai uoste pabuvom ir isplaukem toliau. Bet pirmas ispudis tai buvo – wau. Kai uzlipau ant atviro denio apsidairyti aplinkui tai nustebau. Kadangi i pati uosta iplaukti negalejome, tai inkara ismetem salia uosto, o norint islipti i kranta, vis kartas nuo karto plukdydavo nedidelis musu laivelis. Vos tik mes sustojom, pradejo rinktis vietiniai, vienas po kito su tokiom idomiom valtim pilnom bananu, ranku darbo suvenyru, prie musu slinko juodukai. Kai pazvelgiau zemyn nuo atviro denio, visi kaip isproteje eme saukti „money money money” (pinigai, pinigai, pinigai). O musu laivelis, kuris kele i kranta, buvo apsuptas tu isprotejusiu vietiniu, visi bruko savo suvenyrus ir prase pinigu. Kita stotele arciau civilizacijos – Mauricijaus sala. Cia viskas normaliau. Civ... read more

Nuo Stambulo prasidejo naujas kruizas. Pradzioje Tunisas. Nepykit, bet man jis nepatiko ir ten tikrai nenoreciau grizti. Gal cia didele itaka padare kelios perskaitytos knygos apie arabus. Visi gatveje i mane spoksojo. Bendradarbis sake, kad tai del mano sviesiu plauku, bet vis tiek jauciausi kaip keistenybe ten. Ejom gatve, kai vienas taksistas griebe uz rankos ir kazka arabu kalba pradejo aiskinti, nieko nesupratau, kol vienas angliskai pasake, kad gatve nesamas karstas ir reikia sustoti. Pro mus i kalno virsu praejo nedidele grupele zmoniu, t.y. vien vyrai. Ta atmosfera, kuri tvyrojo gatveje buvo labai slogi. Praejus procesijai emiau klausti, kodel ejo vieni vyrai, kur moterys, man buvo paaiskinta, kad tai del religijos, kad uz mirusiji negali melstis moterys. Ir siaip, kol vaiksciojom, paskui sedejom vienoj kavinukej, visur man moterys pasirode labai uzguitos, visos nuleidusios galva... read more

Vykdama namo uzsukau į Niujorką, "Pasaulio sostinę" (pavadino buvęs meras R. Giulliani). Prieš įvaziuojant į Manheteną vaizdas su visomis gamyklomis, perdirbimo fabrikais iš tikrųjų baisus, bet pasiekus centrą, vaizdas kaip mat pasikeičia. Pirmą kartą ten atsidūrus, triukšmas, eismas ir greitis išjudina kiekvieną - norisi lėkti, eiti, daryti.. Tačiau yra kita medalio pusė. Po kurio laiko pajunti, kad tai labai sekina. Paturistaut gerai, bet nuolatinis gyvenimas ten sveikatos nepridėtų. Aišku, galima išmokti nestresuoti, į viską ziūrėti ramiau ir netgi prie to miesto priprasti, bet neskubėti tokiuose miestuose neįmanoma, nes liksi paskutinis Metro ten iš vis atskira respublika. Vaziuodamas gali prisiziūrėti visko: kas šoka kur, kas šalia sėdėdamas dainuoja, kas skaito laikraštį, o kas šiaip stebi aplinką. Tai miestas, kuris niekada nemiega, pilnas zmonių. Ten gyvenant reikia išmokti... read more