New York

---

Vykdama namo uzsukau į Niujorką, "Pasaulio sostinę" (pavadino buvęs meras R. Giulliani). Prieš įvaziuojant į Manheteną vaizdas su visomis gamyklomis, perdirbimo fabrikais iš tikrųjų baisus, bet pasiekus centrą, vaizdas kaip mat pasikeičia.
Pirmą kartą ten atsidūrus, triukšmas, eismas ir greitis išjudina kiekvieną - norisi lėkti, eiti, daryti.. Tačiau yra kita medalio pusė. Po kurio laiko pajunti, kad tai labai sekina. Paturistaut gerai, bet nuolatinis gyvenimas ten sveikatos nepridėtų. Aišku, galima išmokti nestresuoti, į viską ziūrėti ramiau ir netgi prie to miesto priprasti, bet neskubėti tokiuose miestuose neįmanoma, nes liksi paskutinis
Metro ten iš vis atskira respublika. Vaziuodamas gali prisiziūrėti visko: kas šoka kur, kas šalia sėdėdamas dainuoja, kas skaito laikraštį, o kas šiaip stebi aplinką.
Tai miestas, kuris niekada nemiega, pilnas zmonių. Ten gyvenant reikia išmokti vaikščioti minioje. Kai stovi prie perėjos ir jau mintyse pieši sau kelią, tarp kurių zmonių bandysi prasilenkti.
Dar vienas šioks toks minusas, kurį pastebėjau būdama ten, kad saulė mieste neprasiskverbia per aukštus pastatus, todėl apačioje visada būna pavėsis.
Tikrai neįmanoma suprasti amerikiečių tol kol nepradedi čia gyventi. Jų mąstymas visai kitoks - jie nekuria ilgamečio materialaus turto, nes neturi tradicijų perduoti tai iš kartos į kartą išskyrus keletą labai senų ir turtingų šeimų. Visa kita turi tilpti į Uhaul truck'iuką arba jo priekabą ir pirmyn ten, kur yra darbo... Čia visi dirba ir uzdirba tai dienai, sočiam šios dienos gyvenimui, visi turi paskolas būstui ir automobiliui, taip pat susipratę individai stengiasi išmokslinti savo vaikus. Visa kita trash, white arba black, arba be spalvos... Kas geriau Europa ar USA parodys laikas.

---