162, 163 diena. Čiklayo

---

Šiandies iš ryto sugalvoju nuvažiuoti iki šventyklos kurios nespėjau pamatyti vakar, tad iš ryto ten ir keliauju. Šiek tiek užtrunku kol ten davažiuoju, nes iš pradžių pravažiuoju reikiamą stotelę, tad tenka pagrįžti atgal. Šventykla vadinasi arko iris, kas reiškia vaivrykštė. Pamačius šventyklą dėl pavadinimo kilmės nekyla jokių abejonių, nes visos sienos dekoruotos vaivorykštėm. Šventykla nedidelė, tad ilgai neužtrunku. Grįžtu namo, pasiemu daigtus ir sėdęs į autobusą važiuoju iki Čiklajo miesto. Čia sutariu susitikti su pora iš CS kurie sutiko mane priglausti savo namuose. Bėda ta, kad jie nelabai šneka angliškai tad teks laužytie liežuvį ir bandyti šnekėt ispaniškai. Autobusų stotis visai netoli centro, tad nueinu iki pagrindinės aikštės ir laukiu kol ateis manes pasitikti. Sutartu laiku jie mane pasitinka ir važiuojam namo kur pasidedu daigtus. Po to grįžtam į miestą ir einam vakarieniauti į piceriją. Po vakarienės dar šiek tiek pavaikštinėjam po miesto centrą, man parodo kelias įdomias vietas ir ilgai nevakaroję grįžtam namo, nes jiems abiem ryt anksti į darbą.

Iš ryto mane pažadina Nilsas, žmona jau išėjus į darbą, o jis su manim sėda į taksi ir važiuojam iki vietos iš kur važiuoju mikriukai į kitą miestą iš kurio toliau važiuosiu žiūrėti piramidžių. Taigi sėdu į mikriuką ir važiuoju iki miesto Fereniafe. Čia papusryčiauju ir sėdu į kitą mikriuką kuris mane nuveža iki įėjimo į parką. Už įėjimą mokėti nieko nereikia, o prie viso to vietinis prižiūrėtojas papasakoja kaip ir ką čia galima pamatyti. Iki piramidžių kiek daugiau nei 6 km. Galima važiuoti mototaksi arba galima eiti. Aš iglai negalvojęs nusprendžiu eiti. Rytas nelabai karštas, tad eiti visai nesunku, be to aplink medžiuose daug lizdų, skraidžioja daug paukščių, bėgioja voverės. Bėda tik ta, kad nuorodų labai nedaug, tad nesu tikras ar einu tinkamu keliu, nors čia pagrindinis kelias lyg ir vienas, tačiau aplink daug mažesnių takelių. Iš pradžių prieinu prie tokio kalno at kurio kiek palipėjęs apžiūriu apylinkes. Oras labai neskaidrus tad toli nesimato, visur miškas bei kiek toliau matosi kelios išlkilę kalnai kurie tikriausiai yra tos piramidės kurių aš ieškau. Dar gerokai paėjėjęs kelių išsišqkojimą bei kelias nelabai aiškias nuorodas. Pasuku mažesniu keliukiu ir prieinu upę. Tai geras ženklas nes prižiūrėtojas sakė, kad turiu pereiti upę. Upė nedidelė, bet vienintelis būdas pereiti - perbristi. Tad perbrendu į kitą pusę ir čia pagaliau prieinu piramides. Debesys jau kiek prasisklaidę ir pradeda kepinti saulė. Iš toli tos piramidės labiau primena kalnus, bet priėjus arčiau gali matyti plytas. Tiesiog per tūkstantį metų lietūs ir vėjai gerokai apardė šiuos statinius. Aplink nei vieno žmogau, tad nors ir yra ženklai, kad lipti negalima, aš nebūčiau aš jei neužlipčiau ant pačio viršaus. Tada prieinu kelių statinių kompleksą kur pamatau kelis žmones. Jų paklausiu kurios iš šitų piramidžių svarbiausios ir įdomiausios. Pasirodo dvi iš jų aš jau apžiūrėjau, o prie trečios mane nuveda vienas iš šių žmonių. Čia kaiptik archeologai atkasinėja vieną kapavietę, tik šiuo metu niekas nedirba. Pavaikštinėju aplink šitą piramidę ir pasisuku eitatgal iki pagrindinio kelio. Vėl perbendu upę ir nepraėjus nė 5 min. pro šalį važiuojantis tas pats prižiūrėtojas kurį sutikau prie įėjimo, mane pažada pavežėti iki pagrindinio kelio tuos 6 km, kad nereiktų eiti. Čia susistabdau kitą mikriuką ir važiuoju iki Fareniafe. Fareniafej aplankau vieną muziejų kur eksponuojami radiniai būtent iš tų piramidžių kurias kątik aplankiau. Nustembu kiek daug čia aukso dirbinių. Po muziejaus grįžtu atgal į Chiclayo ir tiesiai namo. Čia visą pavakarę praleidžiu skalbdamasis rūbus, nes beveik nebeturiu švarių. Vakarienę valgom namie, Nilso žmo na iškepė vištą. Prie mūsų dar prisijungia tame pačiame name gyvenanti mergina. Tad vakarą praleidžiam prie stalo smagiai besišnekučiuodami.

---