123 diena. Puno.

---

Diena prasideda kaip ir vakar, atsikeliam ir keliaujam iki prieplaukos tikėdamiesi, kad gal šiandien atsiras laivelių galinčių mus nugabenti iki Isla del Sol. Bet vaizdas irgi toks pats kaip ir vakar. Bet čia sutinkam kelis turistus kurie sako, jog galima su taksi nuvažiuoti iki kito miestelio ir iš ten galbūt pavyktų persikelti į salą. Pasakom, kad mes važiuosim kartu, tik turim nubėgti iki viešbučio ir išsikraistyti iš kambario, kad nepriskaičiuotų papildomos dienos. Greit nubėgę išsikraustom iš kambario, bet kuprines paliekam priimamajame, kad pasaugotų kol grįšim iš salos. Vėl nuėję į prieplauką tų turistų neberandame. Arba jie išvažiavo vieni arba susirado kitus kompanjonus, o gal išvis jų planas neišdegė. Mes kito taksi taip ir nesurandam, tad nutariam šiandien važiuoti iš čia į Peru miestą Puno. Nunešam termosą, kurį vakar pasiskolinom į Maysos draugės Saros hostelį. Čia pat ir papusryčiaujam. Tada grįžtam į savo viešbutį, pasiimam visus daigtus ir keliaujam tuo pačiu keliu kuriuo čia buvom ir atkeliavę. Per kiek daugiau nei porą valandų prieinam Peru pasienį. Panašu, kad kaikurie miestelių gyventojai pagaliau nusprendė užsidirbti iš šitos kvailos situacijos. Vieni pardavinėja maistą bei gėrimus pro šalį keliaujantiems keliautojams, kiti siūlo tuos 6 km įveikti ant arklio. Sutinkam ir vaikus su karučiu kurie siūlosi mūsų nemažas kuprines nuvežti, kad mums jų nereikėtų nešti. Atsiranda net vienas veikėjas kuris numetęs lentą per balą renka rinkliavą, nes čia vienintelis praėjimas nenorint perdaug sušlapti batų. Bet bendrai paėmus, man atrodo visi šie protestai ir blokados labiausiai žalingi patiems protestuojantiems miestelių gyventojams, nes būtent jie praranda pinigus kuriuos turistai, bei vietiniai keliautojai paliktų jų mieste. O protestuotojai, kiek man pavyko išsiaiškinti, reikalauja dviejų dalykų: 1 pastatyti tiltą tarp dviejų miestelių kuriuos skiria upelis ir 2 sumažinti arba viešo transporto kainas, kurios mano manymu net ir pagal jų menką uždarbį nėra didelės. Panašu, kad protestuotojai nusiteikę lengvai nenusileisti ir viso šio reikalo pabaigos dar tikrai nesimato, tad daugiau aiko čia sėdėti nėra prasmės. Taigi per kiek daugiau nei porą valandų prieinam pasienį, gan greitai susitvarkom popierius ir mes jau Peru. Dar 3 valandos ir mes jau Puno mieste. Susirandam nebrangų viešbutėlį, išsiimu iš bankomato Peru pinigų ir einam keliaujam pietauti. Pietaujam turguje esančioje kavinėje, kainos čia kiek didesnės nei Bolivijoj, bet vistiek santykinai nebrangu lyginant su Lietuva. Po to einam iki prieplaukos išsiaiškinti kokios čia ekskursijų kainos. Išsiaiškinam kainas ir galimus variantus, bet nieko nenusiperkam. Ateisim čia anksti iš ryto ir nusipirksim ekskursiją iš kart. Grįždami namo sutinkam kažkokią eiseną. Čia kažkoks velykinis paradas kuriame žygiuoja gaisrininkai, policininkai ir kareiviai nešini religinės skukptūrom. Kareiviai neša stiklinį karstą kuriame jėzus, o ant karsto per balkoną barstomi balti žiedlapiai. Visą šią delegciją lydi kunigas, o iš paskos žygiuoja orkestras bei grupelė žmonių su žvakutėmis. Pareinam į viešbutį, čia kiek pasėdim ir einam vakarieniauti. Surandam labai pigią ir tikrai visai neblogą užkandinę. Pavakarianaujam ir grįžtam į viešbutį. Prieš miegą Maysa nori išsimaudyt, bet čia karšto vandens čiaupas sulūžęs. Po ilgų derybų su viešbučio darbuotoju, bei pasiūlymo maudytis po šaltu dušu išsideram kitą kambarį. Šis kambarys šiek tiek geresnis ir viskas veikia.

---