65 diena. Aplanko keliavimo dvasia.

---

Nuo šito kaimo dykumoje, kuriame gyvena apie 6500 gyventojų, iki betkokio padoresnio miestelio 150 km betkuria kryptimi. Autobusai ta kryptimi kuri man reikalinga važiuoja 3 kartu per savaitę, o artimiausias ne ateinančią, bet dar kitą naktį. Arba reikia čia sėdėti ir laukti artimiausio autobuso arba bandyti tranzuoti, kas pasak aplinkinių šia tikrai sudėtinga, nes mašinų čia važiuoja labai nedaug. Aš vistik nusprendžiu bandyti tranzuoti, nes pasilikti šitam kaime būtų tik laiko gaišimas, juolabiau, kad hostelyje net padoraus interneto nėra. Blogiausiu atveju gryšiu atgal į hostelį. Išeinu tranzuoti apie 11 ryto, gerai, kad šiek tiek debesuotai, tai nors ne taip karšta, tik kokie +30, bet jau iš patirties žinau, kad karščiausia čia būna apie 3-4 val dienos. Vistik paeinu porą kilometrų pagrindiniu keliu iki miestelio pabaigos ir apsistoju autobusų stotelėje, nes čia yra pavėsis. Motociklai važinėja dažniau, bet panašu, kad vis tie patys, o automobiliai daugiausiai iš vieno miestelio galo iki kito. Taip pralaukiu apie 2 valandas, kol sustoja autobusiukas. Sako paveš apie 10 km iki artimiausio kaimo. Sutinku, nes jau toj pačioj vietoj stovėti atsibodo. Taigi paleidžia mane kitam kaimelyje po medžiu, kad būtų pavėsis. Čia po valandos sustoja labai vargingai atrodantis sunkvežimis, žada pavežėti apie 30 km. tad šokų į galą. Tiesa tokiu greičiu kokiu jis juda, tai turėtų užtrukti arti valandos. Po gerų 10 km sustojam pakelėje, sako laikas pietums. Netrukus atvažiuoja dar vienas kolega su senuku traktorium. Greitai iš sausų šakų sukuriamas laužas ir už 5 min, jau kepa pora mėsgalių bei kraujinių dešrų. Aš nelabai turiu kuo prisidėti prie pietų, bet mane labai svetingai pavaišina puikiu argentinietišku kepsniu, tad ir aš sočiai pavalgau. Pavalgę iškart neskubam judėti, nors aš nežinau kodėl. Automobilių tankis išlieka toks pats, vidutiniškai 2 mašinos per valandą. Galų gale pajudam, nors ir judam labai lėtai, bet aš mėgauluosi šiuo važiavimu, taip galėčiau, kad i visą dieną važiuoti. Bet mėgaujuosi tuo neilgai, pavažiavus dar apie 10 km, sunkvežimiui nuleidžia ratą. Pažiūrėjęs į ratą nė trupučio nenustembu, kad jis prakiuro, tam jau seniai turėjo ateiti laikas. Bet mano laimei gan greitai pavyksta susistabdyti kitą automobilį, tad atsisveikinu su kompanija ir judu toliau. Su šitu automobiliu nuvažiuoju iki pat posūkio į "Mėnuli slėnį", o nuo čia tik 3 km iki didesnio kelio, kur apie 9 vakaro turėtų būti autobusas. Eidamas tuos 3 km, nors ir žinodamas, kad esu vienas su dviem kuprinėm viduryje dykumos, o saulė svilina pakaušį, esu labai laimingas, aplanko tikra kelionių dvasia. Priėjus sankrįžą ilgai laukti nereikia, sustoja automobilis su kuriuo turėčiau nuvažiuoti apie 100 km. Lekiam mažu renault clio aotomobiliu 160 km/h. Vairuotojas draugiškas ir šnekus, o ir už lango pasakiški vaizdai. Kelionė neprailgsta ir netrukus mes jau prie kitos sankryžos kur mūsų keliai išsiskiria, bet nuo čia iki didesnio miesto jau visai netoli. Beja važiuojant net nepajutau kaip šiek tiek nusileidom nuo kalnų, tad vos išlipus iš mašinos pasijaučia, kad čia dar karščiau, neabejoju, kad daugiau kaip +40. Vairuotojas dar man nuperka šaltą gėrimą kelionei ir palinkėjęs sėkmės nuvažiuoja savais keliais. Vos tik išeinu į kelią vedantį į La Rioja, sustoja pats pirmas stabdytas automobilis su kuriuo nuvažiuoju iki pat miesto. Mane paleidžia prie autobusų terminalo. Jau 7 val vakaro, o čia temsta apie 8. Einu į miestą ieškoti nakvynės. Po 2 valandų paieškų nerandu nieko už prieinamą kainą, tad nusprendžiu sėsti į naktinį autobusą ir važiuoti iki kito didesnio miesto "San Miguel de Tucuman".

---