186 diena. Latacunga.

---

Autobuse susipažystu su vietine mergina kuri važiuoja iki tolimesnio miestelio nei man reikia. Į latacunga atvažiuojam kaip ir žadėjo apie 3 nakties, be to ir sustoja autobusas kažkokioj neaiškioj vietoj, net ne terminale, tad nelabai būtų kur prisiglausti iki ryto. Mergina pasiūlo važiuoti su ja iki Ambato, tereikia damokėti 1 dolerį. Ten galėčiau bent jau iki ryto pabūti ir po to pargrįžčiau į Latacunga. Taip ir padarau. Rytą praleidžiu Ambato ir apie pietus važiuoju atgal į Latacunga. Čia susiskambinu su CSere Cami pas kurią turiu apsistoti. Ji man žinute atsiunčia nuorodas kaip atvažiuoti iki jos namų, bet autobusų stotyje pravaikštinėju apie valand laiko, išklausinėju visų vairuotojų kur po galais tas miestelis kurio man reikia. Visi siuntinėja skirtingomis kryptimis ir niekas nieko tiksliai pasakyt negali. Galų gale nusprendžiu sėsti į taksi ir važiuoti iki Cami namų. Čia rami vieta už miesto, jos tėvai smulkūs ūkininkai, turi 14 melžiamų karvių bei kelis nedidelius laukus užsodintus kukurūzais. Čia taip pat gyvena dar 3 CSeriai, dvi prancūzės ir vaikinas iš Argentinos. Argentinietis Alfonsi labai paprastas, truputį apiplyšęs hipis kuris čia šiuo metu ne šiaip sau gyvena, bet ir padeda šiek tiek Cami tėvams ūkininkauti. Jis keliaujam visur bandydamas kažkiek užsidirbti dirbdamas įvairius darbus. Šiaip pinigų kelionei visai neturi, bet taip retkarčiais besidarbuodamas jau keliauja 10 mėnesių. Vėliau susipažystu su Cami vaikinu. Pasirodo, jis skraido parasparniu, tiesa dar tik 3 mėnesius. Be to jis tikras konstruktorius, konstruoja motociklus, aviamodelius, bei svajoja susikonstruoti paramotorą. Tiesa nelabai daug apie tai težino, tad manes klausinėjo kokius variklius paprastai naudoja paramotorams, kokios pakabinimo sistemos ir t.t. Vakare po ekskursijos grįžta ir prancūzės merginos. Vakare Alfonso iškepa porą picų, tad labai smagiai pavakarieniaujam kaip viena labai didelė šeima.

---