Advertisement
Published: March 14th 2013
Edit Blog Post
100 diena !! kovo 6 d. Santiago de Chikitos
Naktį miegojau neblogai, bet atsikėliau visas sukąstas ir nežinau nuo ko, nes ant lango sietelis nuo uodų, o ir kambaryje nė vieno uodo nėra. Greičiausiai mažos kandančios musytės arba skruzdėlės pasidarbavo. Jau įpratau keltis gan anksti. Šį ryt atsikeliu apie 6 ryto. Noriu nueiti iki terminių vandenų kol dar saulė nepradėjo stipriai kepinti. Nueinu iki upės, bet ne per kempingą kaip vakar, o surandu vietinių pramintą takelį. Rytas labai gražus ir šiltas, o upė iš ryto garuoja gerokai stipriau nei vakar vakare. Bet karščiausios versmės vistig toj vietoj kur buvau vakar, tad po truputį nueinu upe iki to pačio kempingo. Ten taip pat daugiau ir spa žuvyčių. Versmės tokios gilios ir vietom tokios didelės, kad nesunkiai galima joje paskęsti neatsargiai pastačius koją, nors šiaip čia visai negilu. Praleidžiu porą valandų besimėgaudamas karštom versmėm ir žuvyčių kutenimu. Pareinu į miestelį, einu iki parduotuvės kąnors nusipirkti pusryčiams. Pasiemu pieno su bulkutėm, bet pasirodo neturiu su savim piniginės. Pardavėja nors ir pirmą kart gyvenime mane matydama leidžia produktus pasiimti su savom ir sumokėti vėliau. Grįžęs iki savo nakvynės vietos pasiemu piniginę ir einu atgal iki kioskelio sumokėti už produktus. Nuėjęs dar pasiteirauju pardavėjos,
gal ji žino kada artimiausias autobusas iki kito miestelio kurį noriu aplankyti. Kaip tik tuo metu ji pamato kaimyną kažkur išsiruošusį su mašina, jis važiuoja kaip tik man reikiama kryptimi, tad už maždaug 4 Lt pasisiūlo mane pavežti. Greitai sumetu daigtus į kuprinę ir šoku į mašiną. Vairuotojas išlaidžia mane prie posukio į man reikiamą miestelį. Čia prie kelio sėdi kareivukai ir įleidinėja mašinas, mat ši vietovė saugoma teritorija. Netrukus susistabdau automobilį kuris mane nuveža iki miestelio. Pirmas įspūdis panašus kaip ir vakar, nors šitas kaimelis atrodo šiek tiek didesnis. Susirandu vietą nakvynei, pasidedu daiktus ir einu iki kalvos kuri čia pagrindinis lankytinas objektas. Čia kitaip nei Brazilijoj, jokių gidų, jokių papildomų mokesčių, bet tuo pačiu ir jokių nuorodų. Nueinu šiek tiek ne tuo keliuku, prieinu sodybą. Paklausiu kuriuo keliu man reikia eiti iki kalvos. Man parodo kelią, ispaniškai sunkiai gaunasi susišnekėti, tad paklausiu, gal netyčia kalba angliškai, nes nelabai panašūs žmonės į vietinius. Pasirodo tai amerikiečių šeimyna. Paklausia manęs ar aš ne alkanas, nors dar ankstoka pietums, bet neatsisakau pasiūlymo užkąsti. Pasirodo čia šeimos galva amerikietis vyras, 196x kažkelintais metais čia atvažiavo dirbti mokytoju savanoriu ir dėl kažkokių priežasčių taip čia ir liko. Dabar su žmona taip pat amerikiete
augina 5 vaikus kurie visi čia gimę ir užaugę. Bet šeimoje jie visi šneka angliškai. Taigi pamaitinę mane pasisiūlo ir pavežti dalį kelio, nes kaiptik į tą pusę keliauja. Taigi paleidžia mane visai šalia kalvos kur turistinis takelis jau pažymėtas ženklais. Uola visai įdomi, bet kai užlipu ant jos viršaus, net kvapą užgniaužia. Priešingoj nuo miestelio pusėj, kiek akys užmato žaliuoja tropiniai miškai, bei kažkur tolumoje matosi kažkokie kalnai. Įspūdis žodžiais nenusakomas. Kalnas neaukštas, bet status šlaitas tęsiasi labai toli, tad pagalvoju, kad būtų berealu čia dinamike su paraparniu paskraidyt. Einu iki kalvos pabaigos mėgaudamasis vaizdu. Tada galvoju, kad turėtų būti įmanoma grįžti per kitą kalvos pusę nei atėjau, tad pandau nusileisti nuo kalvos, kur per mišką kaipnors viestiek turėčiau pasiekti miestelį. Normalaus nulipimo nesimato, tad lipu per uolas žemyn. Čia pilna spygliuotų augalų, tad aišku visas apsibraižau, o ir šiaip čia nulipimas labai nekoks. Vienoj vietoj nuslystu nuo nedidelės uolos, bet nieko neužsigaunu. Toliau kelionė mišku, braunuosi per bruzgynus kol šiaip netaip atrandu takelį. Po to jau gan nesunkiai takeliu nueinu iki miestelio. Pakeliui radęs upelį dar šiek tiek apsiprausiu, nes atrodau turbūt nelabai gražiai po tokio ekstremalaus nulipimo. Namie išsimaudau po dušu ir einu pasižvalgyti po kaimelį. Sutinku
vieną mergaitę iš amerikiečių šeimynos, kuri supažindina mane su čia dirbančia kanadiete mokytoja. Ryt noriu pamatyti kažkur čia esantį urvą kuris irgi turėtų būti visai gražus. Bet sako, kad iki jo nueiti, gan sunku nežinant kelio, lengvai galima pasiklysti ,tad kanadietė sutinka man palaikyti kompaniją, nors ir pati ten tik kartą yra buvus. Matysim ryt kaip seksis mums to urvo ieškot. Po to užeinu į kavinę vakarienės ir atgal į kambarį. Šiandien jaučiuosi pavargęs. Bet 100oji blogo diena praėjo tikrai labai sėkmingai ir įdomiai.
Advertisement
Tot: 0.137s; Tpl: 0.02s; cc: 10; qc: 60; dbt: 0.093s; 1; m:domysql w:travelblog (10.17.0.13); sld: 1;
; mem: 1.2mb