47-48 diena. Rosario, o gal ir Haitis.

---

Butas labai kuklus, bet merginos labai svetingos. Ta proga, kad aš pas jas svečiuosia, nusprendžia man paruošti tradicinius Haitiškus pietus. Troškinta vištiena, kepti makaronai, bei ryžiai su juodom pupelėm. Maistas nėra labai egzotiškas, bet pietūs tikrai labai geri. Dieną nutariam niekur neiti, nes mieste labai karšta. Paklausom šiek tiek Lietuviškos, po to šiek tiek Haičio muzikos, po to dar trumpai pasnaudžiam. Orui po truputį pradedant vėsti nutariam važiuoti prie upės. Šis miestas kaip kurortas, kadangi prie upės smėlėti paplūdimiai. Tai ta pati "Parana" upė kurioje maudžiausi būdamas Brazilijoj, bei ant kurios pastatyta Itaipu elektrinė. Šį kart nesimaudau, nes kol nuvažiuojam iki upės, pradeda temti. Pasivaikštom pakrante, pasėdim kavinėj. Dar galvojam, kad galėtumėm vakare kažkur nueiti, į kokį nos klubą ar tango šou, bet grįžę namo visi aptingstam, pažiūrim filmą ir miegot. Ryt reiktų anksčiau atsikelti, nes laukia kelionė į Cordobą.

Ryte atsikėliau gana anksti, nes turejau minčių bandyti tranzuoti iki Cordobos, nes atstumas nedidelis, o kelias visai aiškus. Bet nesugebėjau rasti miesto autobuso kuriuo galėčiau nuvažiuoti į miesto pakraštį, be to atrodo, kad diena bus tikrai karšta, tad vistik nuvažiavau į autobusų stotį irr Cordobą pasiekiau autobusu. Cordoboj iš stoties nuvykau pas Jose, kurio namuose ir apsistojau. Jis mane pasitiko pas save namie, bet netrukus atsiprašęs, kad negali šio vakaro praleisti namie, išėjo aplankyti seniai matytos draugės. Butas jaukus, taip pat čia yra internetas, tad per šį vakarą reikia sužinoti kur ir kaip nuvažiuoti iki Dakaro greičio ruožo. Panašu, kad artimiausias greičio ruožas beveik už 100km, o iki ten nusigauti nelabai paprasta. Aišku tik viena, kad ryt iš pat ryto reik važiuoti į stotį, o ten jau matysiu kaip geriausia pasiekti greičio ruožą.

---