49 diena. Nėra to blogo...

---

Iš ryto atsikėliau gan anksti, pagal nuorodas dakaro puslapyje pirmieji dakaro dalyviai greičio ruože į kurį planuoju važiuoti, turėtų pasirodyti apie 2 valandą dienos. Iš namų išeinu apie 10 ruto, tad laiko turėtų užtekti iki ten nusigauti. Autobusų stotyje surandu turistų informaciją ir paklausiu kaip nusigauti iki greičio ruožo, bet panašu, kad jie ir patys nelabai žino kas, kur ir kaip čia su tuo dakaru. Man pasiūlo važiuoti iki miestelio kuriame yra bivuokas (techninio aptarnavimo zona). Pagal organizatorių žemėlapį, visai netoli nuo bivuoko turėtų būti ir greičio ruožas tad, paklausau patarimo ir važiuoju už 50 km esantį Villa Carlos Paz miestą. Kelionė trunka apie valandą. Ten nueinu į vietinę turistų informaciją, kur man duoda žemėlapį su nuoroda kur rasti bivuoką, bet apie šiandienos greičio ruožą man nieko pasakyt negali. Pasiūlo nuvažiuoti iki La Falda miestelio, pro kurį tikrai turėtų važiuoti dakaro dalyviai. Sėdu į autobusą ir už dar valando aš jau La Faldoj. Pakeliui žmonės su kėdėm sėdi ir laukia dalyvių, o pro šalį jau grįžinėja sunkvežimiai. Tiesa sunkvežimių greičio ruožas šiandien buvo trumpas ir ne toks pat kaip automobilių bei motociklų. La Faldoj klausiu vietinių žmonių kur čia greičio ruožas, bet nieks nieko nežino, netrukus man paaiškina, kad greičio ruožas čia bus tik ryt. Laiko kažkur toliau bludinėti ir ieškoti greičio ruožo nebelieka, nes jau beveik 3 valanda dieno, tad nusprendžiu grįžti į Villa Carlos Paz ir apžiūrėti bivuoką. Jaučiuosi tikrai nusivylęs, kad visą dieną pravažinėjau atobusais, be reikalo išleidau nemažai pinigų, bet taip ir nepamačiau greičio ruožo. Taigi grįžęs į Villa Carlos Paz einu iki bivuoko, gal jau bus grįžę kieknors dalyvių. Prieinu Lietuvių komando sunkvežimį prie kurio susėdę mechanikai. Pašaukiu juos lietuviškai, šiek tiek pabendraujam, bet aš dar neapėjau visos zonos, tad pasakau, kad užsuksiu vėliau. Po geros valandos vėl ateinu prie LT komandos, mechanikai sako: ateik pas mus. Duoda man akreditacijos kortelę ir sako pabandyk, jei pavyk įeiti tai ateisi, jei ne tai parneši kortelę atgal. Prie įėjimo parodau kortelę apsaugai ir mane įleidžia į vidų. Negaliu patikėti, kad gavau tokią privilegiją, toli gražu ne kiekvienam pavyksta pakliūti į bivuoką !! Eidamas iš arti galiu apžiūrėti visą techniką nuo motociklų iki sunkvežimių. Grįžtu pas lietuvius, bet jau kitoj tvoros pusėje. Vistik Lietuvių Dakare gerokai daugiau nei tikėjausi, kadangi lietuviai mechanikai aptarnauja ir vieną Kazakstano komandą, taip pat yra vienas žurnalistas, vertėjas, komandos vadovas, tad viso apie 10 žmonių. Visi Lietuviai, kartu, kas nėra labai būdinga lietuviams užsienyje. Netgi kompanija mane nusivedė pavalgyti, tad nereikėjo sukti galvos dėl vakarienės. Automobiliai po greičio ruožo pradėjo grįžinėti gan vėlai, o Lietuvių ekipažas bivuoke pasirodė gal tik prieš 12 nakties. Oscar bagis aplamdytas ir aplaužytas, kaip tikras karo veteranas, o vairuotojas su šturmanu išsekę ir purvini. Vos automobiliui parvažiavus, mechanikai puolė jo išrinkinėti, panašu, kad darbo bus visai nakčiai. Man tuo tarpu pasiūlė pasilikti pernakvoti bivuoke, kadangi ryt greičio ruožas palyginus netoli nuo čia, o jo pradžia labai anksti, tad neverta grįžti į Cordobą ir po to anksti iš ryto važiuoti atgal. O aš tikrai nieko prieš naktį praleisti čia. Netgi gavau "raskladuškę" ir miegmaišį. Miegot nuėjau tik apie 3 nakties.

---