196 diena. Pasuchoa parkas.

---

Buvau susiruošęs vienas važiuoti aplankyti Pasuchoa gamtos rezervato, bet pasiūliau Mia ir jisu visa šeimyna nutarė prisijungti nes patys ten dar nėra buvę. Man nuo to tik geriau, nes iki ten nusigauti tektų apie 2 valandas važiuoti vietiniais autobusais. Tad dar prieš piet susiruošiam ir išvažiuojam. Atvažiavus iki miestelio šalia kurio turėtų tas parkas būti kiek pablūdinėjam, bet galų gale atvažiuojam labai prastu keliu iki parko. Čia pasirodo nieko mokėti nereikia, nors aš buvau skaitęs, kad įėjimas mokamas. Mia su Andrejum net nesiruošia eiti, tuo tarpu aš su Mios broliu einam apžiūrėti šio rezervato. Parko prižiūrėtojas sako, kad daugiau 2 valandų užtrukti neturėtumėm. Vos pradėjus eiti įlendam į tankų mišką per kurį veda siauras takelis, o augmenija tokia tanki, kad daug kur reikia eiti pasilenkus. Tokiu mišku einam apie valandą ir visą laiką kildami į viršų. Kadangi čia vulkano šlaitas, tai manau, kad viršuje turėtų matytis krateris. Paeinam dar gerą pusvalandį iki kalvos viršūnės, bet čia jokio kraterio nė kvapo, krateris turbūt už kalvų esančių šone ir gerokai aukščiau. Per visą tą laiką kol lipom tiesą pasakius nieko įdomaus apart miško taip ir nepamatėm. Buvau skaitęs kad čia turėtų būti virš šimto skirtingų rūšių paukščių, bet per visą tą laiką kol lipom mačiau gal du. Užlipus į viršų pasukam takeliu atgal, mat Mia su Andrejum nekantrauja ir nori jau vaiuoti namo. Iš takelio netrukus pasidaro kelias, nors ir turbūt meškovežio pravažinėtas. Tuo keliu ir leidžiamės žemyn, nes kitų takelių nematyti. Netrukus kelias nusisuka priešinga kryptimi nuo įvažiavimo į parką, bet mes nenorėdami grįžti tuo pačiu keliu einam toliau. Galiausiai suprantam, kad čia jau seniai nebe parkas, bet kelias veda žemyn greičiausiai į netoliese esantį miestelį kurį pravažiavom važiuodami iki parko. Taip ir yra, tik tas kelias atgal iki miestelio gerokai ilgesnis nei tikėjomės, tad iki miestelio dar pėdinam apie 2 valandas. Paskambinam Miai ir sutariam susitikti miestelyje. Gerokai pavargom beeidami ir visi išalkom, tad pakeliui namo užsukam į kavinę. Čia yra patiekalų iš stručio mėsos, tad ir aš užsisakau strutienos kepsnį. Bene brangiausias patiekalas Ekvadore, už jį sumoku 8 dolerius. Mėsa tamsi ir gan liesa, bet jos daug, tad visai sočiai pavalgau. Grįžus namo, vakare atvažiuoja dar vienas CSeris šveicaras. Vakare visi pabendraujam žiūrėdami filmą.

---