52 diena. Kelionė į Santiagą

---

Kelionė iki Mendozos nesunki, miegu visą naktį, atsibundu apie 7 ryto. Tolumoje pradeda šmėžuoti kalnai, o arčiau už lango maži kaimeliai, bei didžiuliai vynuogynai. Prieš pat 9 atvažiuojam į Mendozą, turiu tik 10 min. persėsti į kitą autobusą. Spėju nesunkiai. Atsisėdu šalia australo kuris seka dakaro raly su keliais draugais. Papasakoja, kad net atsiskraidino čia motociklus su kuriais planavo važiuoti į dykumas stebėti ralio, bet motociklų nepraleido pro Bolivijos-Argentinos pasienį, tad tenka važiuoti autobusais. Pradedam važiuoti per kalnus. Andų kalai tikrai labai įspūdingi, sausi, bet labai aukšti. Važiuoti tokiu keliu tikras malonumas, tad labai greitai pasiekiame pasienį. O čia jau malonumas baigiasi.... visas procesas vyksta be galo lėtai, kelis kartus išlipam iš autobuso, po to visi po vieną nueinam gauti antspaudų, tada gal valandą laiko stovim ir laukiam kol atsiras vieno krepšio savininkas. Juokingiausia tai, kad kai jis atsiranda, krepšys atiduodamas savininkui ir visi lyg niekur nieko galim lipti į autobusą ir tęsti kelionę. Visa šita procedūra pasienyje trunka apie 4 valandas, o mano kelionė prailgėja dar 2 valandom. Pagaliau pasiekiam Santiagą, ten susiskambinu su draugu Maxu kurio šiandien gimtadienis. Šiandien vienintelė diena kai galiu su juo susitikti, bet dėl to, kad mano kelionė užtruko taip ilgai ir dar dėl kitų priežasčių taip su juo ir nesusitinku. Susirandu internete hostelį ir važiuoju ten apsigyventi vienai nakčiai, nes nuo rytojaus turėčiau apsistoti pas vieną couchsurferį.

---